Mailius

Gamtoje kovinės žuvelės patino teritorija yra 1–3 metrų skersmens, dažniausiai sekliame telkinyje arba ryžių lauke. Čia jis stato burbulinį lizdą. Patelės nėra tokios teritorinės, tačiau daugiau klajoja. Kai patelė randa patino teritoriją, o patinas ją pastebi, jis prisivilioja ją prie lizdo.

Ten prasideda poravimosi ritualas: patinas „apkabina“ patelę savo kūnu, todėl atrodo, kad jis išspaudžia iš jos ikrelius. Paprastai vienu metu išsirita 1–10 ikrelių. Jis iš karto juos apvaisina ir nuneša į lizdą. Tuo metu po apkabinimo patelė būna paralyžiuota ir grimzdama į dugną atrodo negyva. (Kai kurios patelės neparalyžiuojamos, o padeda patinui surinkti ikrelius.) Po kelių sekundžių ji vėl atgyja, ir procesas kartojamas, kol ji ištuštėja nuo ikrelių.

Tada patinas ją nuveja ir likusį laiką prižiūri lizdą, ikrelius, o vėliau – ir mailių.

Ikreliai

Kovinių žuvelių ikreliai yra balti arba gelsvi. Paprastai juos lengva pastebėti burbuliniame lizde, nebent patinas visus ikrelius paslėpė po lapu ar panašioje vietoje.

Kaip atskirti lytis

Jaunų žuvų (iki 3–4 mėnesių) lytį gali būti labai sunku nustatyti. Net profesionalūs veisėjai nuolat suklysta. Todėl gyvūnų prekių parduotuvėje verta vengti pačių jauniausių kovinių žuvelių, kurių lytį pagal kūno formą ir pelekus sunkiausia nustatyti.

Patikimiausias požymis, kurio galima ieškoti sprendžiant apie jaunos žuvies lytį, yra balta dėmelė, kuri patelėms atsiranda po pilvu. Dėmelė yra tiesiai priešais analinį peleką. Tai kiaušintakio galas, kurio patinai, žinoma, neturi.

Kitu atveju reikia žiūrėti į pelekus. Pirmasis pastebimas skirtumas dažnai būna tas, kad patinų analinio peleko galas smailėja labiau, tačiau ir tai nėra visiškai patikima.

Patelių pilvas storesnis, ir tai išryškėja gana anksti. Stebint kūno formą, geriausia iš viršaus, greitai išmokstama atskirti gana jaunas žuvis.

Jei skyrėte šiek tiek laiko kovinėms žuvelėms stebėti, jų elgesys taip pat gali būti geras požymis. Mokytis užtrunka, bet galiausiai atsiranda nuojauta, ar žuvis vyriškos, ar moteriškos lyties.

Apibendrinant: nė vienas metodas nėra patikimas. Kiaušintakis po patelės pilvu yra patikimiausias (ir anksčiausias) požymis. Jei jo nėra, žuvis yra patinas arba labai labai jauna. Be šio metodo, belieka lavinti nuojautą.

Pašaras

Žinoma, mailiui keliami kitokie pašaro reikalavimai nei suaugusioms žuvims. Pirma, mailiaus burna daug mažesnė, todėl pašaro dydį reikia parinkti pagal mailiaus dydį. Antra, mailiui reikia daug maistinių medžiagų, nes jis daug ėda ir auga. Todėl pradžioje geriausias yra gyvas pašaras. Su gyvu pašaru užaugs daug daugiau mailiaus.

Mailius taip pat turi mažus skrandžius, todėl jį reikia šerti daug dažniau nei suaugusias žuvis. Suaugusios žuvys gali išbūti iki dviejų savaičių be maisto ir neturėtų gauti daugiau, nei suėda per kelias minutes, o mailių reikia šerti beveik nuolat ir duoti tiek, kiek jis pajėgia suėsti.

Ligos

Sunkiausia veisimo dalis – ne priversti tėvus neršti, o užauginti mailių. Dalis mailiaus visada žūsta dėl genetinių defektų, klaidų ar nestabilių vandens rodiklių, ligų, nelaimingų atsitikimų ir atsitiktinumų. Čia galioja du dėsniai – Murphy ir Darwin.

Augdamas mailius galiausiai reikalauja daug vietos, kitaip daugelis nustos augti arba žus. Šia prasme „naudinga“, kad dalis mailiaus būna silpnesnė už kitą.

Jei mailius turi defektų, pavyzdžiui, trūksta kūno dalių arba stuburas iškrypęs, jį reikėtų kuo greičiau humaniškai užmigdyti, kad serganti žuvis be reikalo nekentėtų ir kitiems būtų sudarytos geresnės sąlygos. Tai galima greitai ir veiksmingai padaryti defektuotą mailių sušeriant didesniam mailiui arba žuvims.